After reading [Eduard] Kuznetsov's book I began to shake because I understood that this was a very serious game, that there might be very serious... very serious consequences. He wrote about Soviet prison as a really horrific institution which it without a doubt was, and I thought that I was in danger of ending up in one. Then I went to [Viktoras] Petkus and [Eitanas] Finkelšteinas and said, ‘Now that I've read that book it would be shameful of me not to join because I would feel that I was a coward if I didn't join that group. So, fine, I'm joining'. They said that we had to find two more people so that there would be at least five people in the group. We found an old Catholic priest, Father Karolis Garuckas, and an old political prisoner, a poet, a friend at one time of Salomėja Nėris, and even a competitor, whose surname was Ona Lukauskaitė-Poškienė who was living in Šiauliai. She had spent more than 10 years in Stalin's prisons in Vorkuta. She agreed to join the group. She said we are already old people, all that can happen to us is exile and perhaps on Lithuanian territory, they might not even deport us to Siberia. Well, you younger people, of course, are under greater threat but if you really want to set up this group... if you consider it useful, as it were, for propagating and spreading democratic ideas – let it happen.

Taigi perskaitęs tą Kuznecovo knygą aš pradėjau drebėti, nes supratau, kad čia labai rimtas žaidimas, čia tikrai gresia labai rimti, labai rimtos pasėkmės. Jis aprašė tarybinį kalėjimą kaip tikrai siaubingą įstaigą, kokia ji, be abejo, ir buvo; ir pagalvojau – man tas viskas gresia. Tada aš nuėjau pas Petkų su Finkelšteinu ir sakau: dabar perskaitęs tą knygą, man jau gėda neįstoti, nes aš jau jausiuosi bailys, jei aš neįstosiu į tą grupę. Tai gerai, aš stoju. Jie pasakė, kad dar reikia atrasti du žmonės, kad būtų bent penkių žmonių komanda. Suradome, vieną seną katalikų kunigą, Karolį Garucką, ir vieną seną politkalinę poetę, kadaise Salomėjos Neries bičiulę, ir net konkurentę, kurios pavardė buvo Ona Lukauskaitė, ji gyveno Šiauliuos. Praleidusi daugiau kaip dešimts metų Stalino kalėjimuose, Vorkutoj. Jinai sutiko irgi įstoti į grupę. Pasakė: mes esam jau seni žmonės, mums gresia daugiausiai tremtis ir net galbūt Lietuvos teritorijoj, galbūt net mūsų neišveš į Sibirą. Na, jums jaunesniems, žinoma, gresia rimtesni dalykai, bet jeigu jau norite tą grupę kurti, laikote, kad ji naudinga, taip sakant, demokratinių idėjų propagandai ir plitimui, tai tegu taip ir būna.