Na, kaip sakiau, 56-ųjų metų rudenį Vengrijoje įvyko sukilimas prieš tarybinę sistemą, prieš komunistinę sistemą. Vengrai pareiškė, kad jie nori būti neutralūs; reikalauja, kad iš krašto pasitrauktų Tarybų Sąjungos kariuomenė. Ir kurį laiką ji net ir pasitraukė, paskui vėl sugrįžo. Na, ir, kad jie tvarkysis demokratiškai – man tai viskas labai patiko. Bet… 56-ųjų metų lapkričio 4-ąją dieną į Vengriją įsiveržė vėl tarybinė kariuomenė – areštavo vyriausybės narius, pakeitė vyriausybę, apšaudė Budapeštą, gana daug žmonių žuvo, gana daug pastatų buvo sugriauta. Buvo tragiškas to sukilimo numalšinimas, kuris truko kokį porą savaičių, kol jį galutinai numalšino. Aukų buvo daug, ir daug vengrų, pasinaudoję ta situacija, pasitraukė iš Vengrijos, atsidūrė emigracijoje. Na, ir atsimenu tada, tą lapkričio 4-oji buvo mano politinio lūžio pagrindinė data.

Well, as I've said, there was a revolution in Hungary in the autumn of '56 against the Soviet system, against the communist system. The Hungarians declared that they wished to be neutral, they were demanding that the army of the Soviet Union withdraw. And for a while it did withdraw, but then it returned. Well, and they declared that they would govern democratically – I very much liked all of that. But, the Soviet army invaded Hungary again on November 4^th '56 – they arrested members of the government, changed the government, fired on Budapest, quite a few people died, quite a few buildings were destroyed. There was the tragic suppression of that revolution which took about a couple of weeks until it was finally suppressed. There were many casualties and many Hungarians, using that situation, left Hungary, and found themselves in exile. Well, and I remember then that November 4^th marked the turning point in my political beliefs.