I told you last time that I visited Boris Pasternak the one time in my life and for only half an hour. He died not long after that and I had to attend his funeral. That was in Moscow, and in St Petersburg I got to know [Anna] Akhmatova – at the time, following Pasternak’s death, the best known female Russian poet. She was no longer a young woman, she was about 70 years old. I managed to translate some of her poems. And together with Judita Vaičiūnaitė, my good friend from university who, alas, is no longer alive, we published a small book of Akhmatova’s work translated into Lithuanian. Well, I took that book to St Petersburg to present it to her and received an invitation to her home. I went there and Akhmatova then asked me, ‘Read some of those translations. I, of course, don’t know Lithuanian but perhaps at least I’ll be able to understand something from the sounds’. And I knew that Akhmatova... that hundreds of young men and women visited Akhmatova carrying their own poems. The majority of them were graphomaniacs – completely untalented poets. But she used to find a good word to say to everyone. But there were times, of course, when she would say, ‘You rhyme well’, or, ‘There are interesting metaphors in your verse’, and that meant that your verse is good for nothing. If she liked the verse, as she did, for example [Joseph] Brodsky’s verse, then she would say, ‘There is something mysterious in these lines’.

Vėlgi, pasakojau pereitą sykį, kad lankiausi vieną kartą gyvenimą ir tik pusvalandį pas Borisą Pasternaką, kuris netrukus po to apsilankymo mirė ir man teko dalyvauti jo laidotuvėse. Tai buvo Maskvoje, o Peterburge arba Leningrade, susipažinau su Achmatova – tais laikais, po Pasternako mirties, pačia žymiausia rusų poete. Ne jauna jau moteris, jai buvo apie septyniasdešimt penkeri. Pavyko tada šiek tiek jos eilėraščių išversti. Ir kartu su poete Judita Vaičiūnaite, mano gera bičiule iš universiteto laikų, kurios irgi, deja, nebėra gyvos, mes išleidome jos mažą lietuvišką knygutę. Na, aš tą knygutę vežiau į Peterburgą padovanoti Achmatovai ir, taip sakant, gavau pakvietimą į jos namus. Nuėjau ir Achmatova tada manęs paprašė: paskaitykite šiek tiek tų vertimų aš, žinoma, lietuviškai nemoku, bet bent jau iš garso galbūt kai ką suprasiu. O aš žinojau, kad Achmatova, pas Achmatovą ateina šimtai vaikinų ir merginų, kurie neša savo eilėraščius. Dauguma jų buvo grafomanai – negabūs visiškai poetai. Bet jinai kiekvienam surasdavo gerą žodį. Bet buvo žinoma, kad jeigu jinai sako: jūs gerai rimuojate, arba, jūsų eilėse įdomios metaforos, tai reiškė, kad jūsų eilės niekam netinka. Jeigu jai eilės patikdavo, kaip sakysime, Brodskio eilės, ji pasakydavo: šitose eilėse esama kažkokios paslapties.