I was even then being asked by Lithuanian émigrés, 'Aren't you afraid that they'll kill you?' And I would reply, 'Of course, perhaps a bit,' and I put on a pose, bravado, that we're all going to die sooner or later, so the better question was: which was better, to die from cancer or cirrhosis of the liver or to die, so to speak, on the field of battle? But nothing happened to me and I left Washington – by the way, by train and not by car, not by plane, as most would have done in America, but by train – to go to San Francisco where Czesław Miłosz... Czesław Miłosz had invited me to lecture on semiotics. Well, and I did lecture on semiotics there for one semester, [Yury] Lotman's semiotics, which had almost nothing to do with politics, nothing dangerous, but since I, apart from lecturing, had also spoken about human rights in various forums, that was, from a Soviet point of view, a crime.

Mane netgi tada klausinėjo lietuvių emigrantai: O jūs nebijote, kad jus užmuš? Į tai aš atsakinėjau, žinoma, truputį galbūt ir buvo poza šiokia tokia, bravada: kad visi mes anksčiau ar vėliau mirsime, tai dar klausimas kas geriau, ar mirti nuo vėžio, ar nuo kepenų cirozės, ar mirti, taip sakant, kovos lauke? Bet nieko man neatsitiko ir... išvykau iš Vašingtono, tarp kitko, traukiniu, ne automobiliu, ne lėktuvu, kaip dauguma Amerikoj padarytų, bet traukiniu į San Francisko, kur mane buvo pakvietęs Česlovas Milošas, Česlovas Milošas dėstyti semiotiką. Na, ir aš vieną semestrą tą semiotiką ten dėsčiau. Lotmano semiotiką, kuri ten nebuvo beveik jokios politikos, nieko pavojingo, bet kadangi aš neskaitant dėstymo dar kalbėjau daug Žmogaus teisių klausimais įvairiausiose auditorijose, tai jau buvo, tarybiniu požiūriu, nusikaltimas.