Susipažinau su tokiu poetu Genadijum Aigi, kuris buvo avantgardistas ir taip pat plačiai žinomas be ko kito Prancūzijoje. Jo knygos yra išėjusios Prancūzijoje bent keliais leidimais jo eilėraščių knygos. Vis tai buvo neoficialioji inteligentija, kurie beveik negalėjo viešai reikštis, bet reiškėsi savilaidoje, tokiame pusiau pogrindyje, ar tai būtų muzikinis pogrindis, ar literatūrinis, ar tapybinis. Buvo daromos neviešos, neoficialios avantgardinių dailininkų parodos, kurias valdžia kartais net užpuldavo, paveikslus konfiskuodavo. Kaip tik mano tuometinė žmona Marina labai daug tų užsiiminėjo, tų parodų organizavimu ir panašiai.

I got to know a poet called Gennadiy Aygi who was an avant-garde writer and is also well known, by the way, in France. His books have been published in France, his books of verse, in at least several editions. He was part of the unofficial intelligentsia who couldn’t really be officially published but who did publish their work in samizdat form, almost underground, whether this was the underground in music, literature or painting. Private, unofficial shows were put on by avant-garde artists whom the authorities sometimes even attacked and confiscated their paintings. As it happens it was Marina [Kedrova], my wife at the time, who was very much occupied with that, the organisation of those shows and so on.