Kitas eilėraštis – "Pašnekesys žiemą". Parašytas tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt pirmaisiais metais, jau ir keturiasdešimt metų. Apie Lenkijos sukilimą. Lenkijoje buvo tada darbininkų sukilimas, kuris buvo numalšintas, ir aš buvau tuo metu Palangoje. Nu, Lenkija faktiškai anapus Baltijos jūros. Aš tarsi stengiuosi įžiūrėti per tą jūrą, kas ten vyksta kitoje valstybėje, kas, be abejo, veikia ir Lietuvos likimą. Na, ten kalbama dar apie paskutiniąją medžio rievę, tai yra senas žemaičių toks, nu, prietaras ne prietaras, padavimas ne padavimas, kad prieš sukilimus būna labai šaltos žiemos, ir tada medžių rievės būna labai siauros, kadangi esant šaltai žiemai medy ta mediena labai lėtai auga. Ir nukirtus medį gali net pasakyti, kurie čia buvo sukilimo metai. Tie, kurių pati siauriausia rievė. Toliau, atsimenu, Česlovas Milošas mane ilgai klausinėjo apie tą padavimą, nes jis tą eilėraštį kaip tik išvertė į lenkų kalbą. Išspausdino Kultūroje. Čia yra pokalbis, eilėraštis yra dialogas, iš pradžių eina peizažas, kraštovaizdis, paskui prasideda dialogas. Ir tai yra pokalbis žmogaus paties su savimi. Ten nėra kitų pašnekovų, tiktai vienas asmuo. Vienoj vietoj minimas trečias pašnekovas, tai Dievas, kuris galbūt yra, galbūt ir nėra.

Another poem is A Conversation in Winter. It was written in 1971 – and that’s now 40 years ago – about the Polish uprising. There was a worker’s uprising in Poland then which was put down and I was in Palanga at the time. Well, Poland in fact is on the other side of the Baltic Sea. I tried to see what was happening beyond that sea in another country which had, without a doubt, an influence on Lithuania’s fate. Well, there’s mention there of the last ring of a tree, it’s an old Samogitian superstition or possibly a legend that before uprisings there are very cold winters and then the rings of the trees are very narrow because in a cold winter wood grows very slowly. And when you cut a tree down you can even say what year an uprising took place. Furthermore, I remember Czesław Miłosz asking me a lot of questions about that legend because, as it happens, he translated that poem into Polish. He had it published in Kultura. This is a conversation, the poem is a dialogue. First you have a landscape, and then a dialogue begins. It’s the conversation of a person with himself. There are no other participants, just the one person. In one place another participant is mentioned – God, who may or may not exist.