Nu, ir gal dar paskutinį paskaitysiu iš pačių naujausių. Tai meilės eilėraštis, variacija nubudimo tema. Kaip žmogus nubunda ir nelabai žino, ką jis išgirsta, kokie tie patys pirmieji rytmečio garsai. Parašyta Druskininkuose, užpernai vasarą, Lietuvoje.

Kas aidi tamsoje? Birželio vėjas

daržuos prie ežero? Jei taip, tai mudu

vasarnamy ant aukšto, dar jauni,

užmigę paryčiu. Duslus variklis?

Vadinas, mes lindynėje prie uosto,

valstybėje, kurioj neverta gaišti,

nuvarginti ne meilės, o kelionės

audrota įlanka. O gal tai čirpia

sukriošęs senamadis žadintuvas,

neišmoningai sklaidąs kaitrų orą?

Jei taip, žinau, kad nubudau Toskanoj,

bet neatsimenu miestelio vardo.

Laikai surizgo, neatskirsi metų,

vietovių, garso atšešėlių. Lieka

ranka, prigludusi prie mano delno,

lengva dejonė, ženklinanti sapną,

suprantamesnė nei savasis balsas.

Kas susilydė, nebeišsilydys.

Vaikai užaugo, likome vieni.

Tiek mirusių draugų. Bemaž kasdien

iš fotografijų miglos išplaukia

veidai, kurių kitur nematysi.

Ir salėj tarp vidurmiesčio klevų

koncerto gūsiai atveria mums naktį.

Užuolaida siūbuoja. Už langinių

į šnaresį pavirsta lapija,

ir skaidrūs siluetai sklendžia sienom.

Jau nesvarbu, ar tai vadinas meilė,

ar nepataisoma ištikimybė,

bedugnis išgąstis, kada vėluoja

lėktuvas, kuriame turi atskristi,

ar kraujo pėdsakai suteršia marlę,

kurią bandai nuslėpti nuo manęs.

Miegokim. Apsimeskim, kad nežinom,

jog vienas mudviejų išnyks pirmasis.

Geriau išnykti, negu tai žinoti.

Vėl aidas. Pamažu aiškėja: varpas.

Bažnyčia? Bokšto laikrodis? Vis viena.

Iš troškulio, nesutarimų, skausmo

užgimsta dviem priklausantis pasaulis,

kuriuo kaip dovana pasidalijam

su nežinia, plasnojančia virš mūsų.

Mums buvo lemta vynmedžius genėti

ir ręsti stogą iš Libano kedrų,

ir degti nenumaldomoj liepsnoj.

Beveik diena. Kaip įsakyta Knygoj,

nežadinu tavęs, kol nenubusi.

Klausausi gaudesio, užgniaužęs kvapą.

Na va, gal tiek ir užteks. Ačiū.

Well, perhaps the last poem that I'll read will be one of the very newest. It's a love poem, a variation on the theme of awakening, about how a person wakes up and doesn't really know what he's hearing, what those very first sounds of the morning are. It was written in Druskininkai, the summer before last, in Lithuania.

Translation of this poem not available.

Well, perhaps that'll be enough. Thank you.